various large mechanisms, tools, large factories, halls, corridors, old peeling walls, scattered things, perhaps left by the people who worked there or maybe such wanderers as myself. such industrial spaces to my eyes radiate with ambiguity: the cold of metal machines, loneliness of empty walls, silence and stagnation, but also everything is somehow cozy and interesting.
it’s like a different world, opening itself only to those willing to listen. navigating the maze, like following some glowing stripe, that takes you from one place to another. they are transforming, planes dissolving, perspective vanishing and I leave boundaries of visual comprehension. the space becomes a pattern. It comes to life, all its small pieces move around and glow. a deep shadow on the ceiling becomes like a flickering pattern, ephemerical threads tying the entire dome together.
the unwanted empty spaces come alive. in solitary they start telling their fantastic stories, deforming, playing. space that is isolated from the real outside world, where unimaginable things happen. it’s a world where loneliness does not exist.
įvairūs dideli mechanizmai, prietaisai, didžiulės gamyklos, jų salės, koridoriai, nuo laiko atsilupinėjusios sienos, besivoliojantys daiktai, galbūt palikti kadaise čia dirbusių žmonių, o gal panašių atklydėlių į mane. tos industrinės erdvės mano akimis spinduliuoja dviprasmybę: metalinių mašinų šaltis, tuščių sienų vienatvė, tyla ir sąstingis, tačiau kažkaip keistai jauku ir įdomu viskas.
tai tarsi kitas pasaulis, išsipasakojantis tik labai norintiems išklausyti. keliavimas labirintais, tarsi sekant švytinčia juosta, veda iš vienos patalpos į kitą, jos transformuojasi, išsiskaido plokštumos, perspektyva dingsta, išeinu už vizualaus suvokimo ribų. erdvė tampa ornamentu. ji atgyja, jos mažytės dalelės nesiliauja judėjusios, jos švyti. gilus šešėlis lubose iš juodos duobės virsta mirgančiais raštais, efemeriškomis gijomis, sutvirtinančiomis
visą skliautą.
paliktos tuščios, niekam nereikalingos patalpos atgyja, vienumoje ima pasakotis fantastines istorijas, deformuotis, žaisti. nuo išorinio, realaus pasaulio izoliuota erdvė, kurioje vyksta nenumanomi dalykai - tai pasaulis, kuriame neegzistuoja vienatvė.
nuo 2005 iki 2011 metų justė svirskaitė studijavo vilniaus dailės akademijoje, apsigynė tapybos magistro laipsnį. šiuo metu dirba su tapyba, fotografija ir objektais. parodose lietuvoje ir užsienyje dalyvauja nuo 2008 metų. justė gyvena ir dirba kaune.
2005-2011 justė svirskaitė was studying in vilnius art academy. has master degree in painting. justė is now working with painting, photography and objects. participating in exhibitions in lithuania and abroad from 2008. justė lives and works in kaunas, lithuania.
contacts: +370 629 46276
